Šventas ir išmintingas kun. Ivas padėjo vargšui viešbučio savininkei teisme, kai ji neteisingai buvo apkaltinta praradus pinigus, kuriuos jai paliko du keliauninkai, bet kuriuos ji grąžino vienam, manydama, kad jie abu kartu. Kunigas savo išmintingu paaiškinimu padėjo įrodyti jos nekaltumą.

Dvyliktame amžiuje Prancūzijoje gyveno šventas ir išmintingas klebonas, kun. Ivas. Kartą ateina pas jį iš Tūro miesto neturtingo viešbučio savininkė ir prašo užtarti teisme. Pas ją sustoję du keliauninkai, padavę jai globoti 1200 dukatų ir liepę grąžinti juos tik abiem keliauninkams kartu esant. Po kelių dienų nepažįstamiesiems rengiantis išvažiuoti, vienam kažkur pasišalinus, ji ėmusi ir atidavusi antram padėtus pinigus. Grįžęs ir neberadęs draugo su pinigais, keliauninkas padavęs ją į teismą ir reikalaująs grąžinti nuostolius. Kun. Ivas nuėjo su nelaimingąja į teismą. Užklaustas šventasis kunigas pasakė teisėjui: „Šito žmogaus pinigai nežuvo. Jis juos atgaus tada, kai pagal susitarimą atsives savo draugą.“ Skundėjas sumišo, pradėjo pats sau prieštarauti, ir teisėjas išteisino apskųstąją.