Pasakojimas apie jauną vaistininko pagalbininką Savanoje, kuris per geltonosios drugio epidemiją liko ištikimas savo darbui, nors visi kiti pabėgo. Jis dirbo dieną ir naktį, slaugė sergantį savininką iki jo mirties, paskui virėją, kol ji pasveiko, o galiausiai ir pats susirgo. Jo draugas, kurį jis pagydė, jį slaugė, tačiau abu mirė. Pasakojimas pabrėžia pareigos atlikimą, ištikimybę ir pasiaukojimą.

Geltonojo drugio epidemijos metu Savanoje visi didžiausios vaistinės pagalbininkai išbėgiojo, išskyrus vieną jauną vaikiną, kuris nenorėjo pamesti savo vietos, nepaisydamas draugų prikalbinėjimų, ir paliko, kol vaistinės savininkas nepaliepė jos uždaryti. Jis tuoj nuėjo į kitą, kur dirbo dieną ir naktį, net guldamas nenusirengęs ir skirdamas mažai laiko valgiui. Savininkas užsikrėtė drugiu, o vaikinas slaugė jį, kol tas mirė. Paskui apsirgo virėja, jis ir ją gelbėjo ir išgydė. Tuo pačiu laiku apsirgo jo geriausias draugas, o vaikinas, neužmiršdamas savo pareigų, gydė jį, kol išgydė, o pagaliau ir pats apsirgo. Tada draugas, kurį jis pagydė, parodė savo dėkingumą, slaugydamas jį dieną ir naktį, nors tai buvo per sunkus jam darbas. „Stengsiuosi ligi paskutiniosios jį prižiūrėti ir nemiegosiu šią naktį,“ tai buvo paskutinė žinia, draugams pasiųsta, kurie nedrįso jų aplankyti. Tą naktį abu mirė.