Pasakojimas apie Palaimintąjį kun. Don Bosko, kuris pasakojo savo auklėtiniams palyginimą apie šv. Pilypą Florencijoje. Šv. Pilypas su draugu eidavo išpažinties prieš chorą. Vieną naktį velnias, apsivertęs vienuoliu, išklausė vieno išpažinties ir į kiekvieną nuodėmę sakė "Tai nieko!". Vienuolis suprato, kad tai apgaulė. Pasakojimas pabrėžia, kad negalima ignoruoti net mažų nuodėmių, nes jos veda į didesnes.

Pal. kun. Bosko savo auklėtiniams vakarais, prieš einant gulti, pasakydavo gražių, pamokančių prakalbėlių. 1859 m. žiemą vieną vakarą jis keliems šimtums auklėtinių pasakė prakalbėlę apie saugojimąsi mažų klaidų su šitokiu palyginimu. Šv. Pilypas, kai buvo jaunas, gyveno Florencijoje (Italijoje). Jis dažnai eidavo į dominikonų vienuolyną aplankyti vieną gerą ir nuoširdų tėvelį. Sykį jis savo jaunajam draugui papasakojo šį keistą nuotykį. Du to vienuolyno tėvai prieš einant į chorą, ketvirtį valandos prieš skambinsiant, skubindavosi į vieną šalinę bažnyčios koplytėlę ir vienas kitą išklausydavo išpažinties. Vieną naktį į jųdviejų draugystę įsimaišė tas, kuris su ragais… Truputėlį prieš sutartą valandą, pragaro karalius, pasivertęs į vienuolį, eina ir barškina sutartu ženklu į draugo duris. Tas stropiai pašoko, apsivilko, nuėjo į bažnyčią ir atsiklaupė prie klausyklos. Jo tikėtasis draugas – dvasios tėvas jau tenai sėdėjo ir laukė. Nieko nelaukęs, maldingas vienuolis ir sako savo nuodėmes. Bet kaip jis nustebo, kai, pasakęs vieną nuodėmę, užgirdo iš savo dvasios tėvo: „Tai, dėl to – tai nieko!“ Pasakė antrą – vėl tas pats. Ir toliau ką tik pasakys – vis, girdi – nieko ir nieko. Net vieną didelę nuodėmę užgirdęs, tas keistas „dvasios tėvas“ jam pakartojo: „Et, nesirūpink: tai vis nieko!“ Maldingam vienuoliui pasidarė nė šis, nė tas. Pirma jo dvasios tėvas būdavo net per griežtas, o dabar – dideles nuodėmes tiesiog už niekus laiko. Net krūptelėjo. Kiba negerasis, pagalvojo, ir persižegnojo. Sulig ta akimirka „dvasios tėvas“ nutilo. Paklausė vieno dalyko atgailininkas. Iš klausyklos niekas neatsakė. Žiūri pasilenkęs pro kraštą – nieko nėra. Apgavikas jau buvo nudūlėjęs atgal į pragarą. Tik dabar suprato maldingas dominikonas, kaip velnias norėjo jį apgauti. — „Kas laiko už nieką mažas klaideles, veikiai įpuls į dideles.“