Pasakojimas apie šv. Genovaitę, kuri nešiojo varinį medalį su kryžiaus ženklu, kad atsimintų priklausanti Kristui. Tai iliustruoja katalikų paprotį nešioti kryželius. Taip pat minima, kad persekiojimų Japonijoje metu reikalauta suminti kryžių kaip atsimetimo ženklą, bet daugelis to nedarė, net pagonims sakant, kad tai tik raidė X. Pasakojimas pabrėžia kryžiaus, kaip tikėjimo simbolio, svarbą ir pasiryžimą už jį mirti.

Šv. Genovaitė pasisakė vyskupui Germanui, kad ji nieko daugiau netrokštanti, kaip visiškai atsiduoti Kristui. Vyskupas jai davė varinį medalį su išraižytu kryžiaus ženklu ir patarė nešioti ant kaklo, kad atsimintų visai priklausanti Išganytojui. Nuo to laiko katalikai pradėjo nešioti kryželius.—Kaip krikščionys brangina šv. kryžių, matyti iš įvykių Japonijoje. Ten reikalauta kojomis suminti kryžių, tai būsiąs ženklas atsimetimo nuo Kristaus. Daugumas nesutiko to daryti. Japonijos pagonys bandė aiškinti, jog tai esąs ne kryžius, o tik lotyniška raidė X. Bet geltonieji krikščionys atmetė ir tą išsisukinėjimą ir geriau žuvo, negu paniekino jį. — Kryžius yra ašis visų Bažnyčios veiksmų ir maldų. Krikštijant vanduo liejamas kryžiumi, santuoka laiminama kryžiumi, išrišimas duodamas kryžiaus ženklu, prieš duodant Komuniją daromas kryžius, kunigą šventinant – irgi kryžius, pagaliau, teikiant Paskutinįjį sakramentą šv. aliejais tepama kryžiumi. Visose mūsų apeigose ir sakramentuose pats svarbiausias dalykas yra kryžius.