Pasakojimas apie Lotaringijos karalių Lotarą II, kuris dėl palaido gyvenimo buvo ekskomunikuotas popiežiaus Mikalojaus I. Mirus popiežiui, jis meluodamas išprašė ekskomunikos nuėmimą iš popiežiaus Adriano II ir šventvagiškai priėmė Komuniją su savo palydovais. Netrukus visi sunkiai susirgo ir mirė. Pasakojimas iliustruoja dieviškąją bausmę už šventvagystę.

Lotaringijos karalius Lotaras II (855–75) savo palaidu gyvenimu padarė krašte didelį papiktinimą. Popiežius Mikalojus I nubaudė jį ekskomunika. Mirus Mikalojui I, karalius nuvyko į Romą pas naują popiežių Adrianą II ir, meluodamas kartu su savo palydovais, kad bausmės laikas jau pasibaigęs, išprašė ekskomunikos nuėmimą. Iš paties popiežiaus rankų jie šventvagiškai priėmė šv. Komuniją. Bet netrukus šventvagiai sunkiai susirgo ir mirė.