Šv. Anastazas, kuriam pavogė Šventąjį Raštą, neparodė pykčio, kai pirkėjas jį parodė. Vagis, sužinojęs apie šventojo atlaidumą, gailėjosi, grąžino knygą ir prašė atleidimo.

Šv. Anastazas turėjo gražų Šv. Raštą, kurį iš šventojo pavogė geras jo pažįstamas ir nunešė vienam miestiečiui parduoti. Šisai nelabai norėjo pirkti, bet vis dėlto liepė Šv. Raštą palikti, kol jis sužinos knygos kainą. Šv. Rašto pirkėjas nusinešė jį pas šv. Anastazą, kuris tuojau pažino savo knygą, bet nieko apie ją nesakė. Kada vagis atėjo pasiimti užmokesčio, pirkėjas pasakė, iš kur jis sužinojęs parduodamos knygos kainą. „Ir ką šventasis daugiau pasakė?“ paklausė nustebęs vagis. „Nieko“, atsakė pirkėjas. Valandėlę pagalvojęs, vagis tarė: „Žinai ką – aš jau kitaip nusprendžiau ir Šv. Rašto nebeparduosiu.“ Su ašaromis akyse vagis nusiskubino pas šv. Anastazą, grąžino jam Šv. Raštą ir prašė atleidimo.