Tvarka namuose atspindi vidinę laikyseną.

Vienuose užvažiuojamuose namuose, prie viešojo kelio, miesto kubilius taisė statines. Pabaigęs darbą, atėjo jis į kambarį, ir šeimininkė atnešė jam didžiulę taurę vyno. „Na, kaip tamstai klojasi, Žiauriene?“ — paklausė kubilius. — „Ne geriausiai, — atsakė nelinksmai šeimininkė. — Miesto žmonės beveik visi lanko mano kaimynus Kairius; mano vynas, nors daug geresnis, jiems nepatinka. Negaliu nė pati suprasti, kas čia yra!“

Kubilius tarė: „Galėčiau šeimininkei pasakyti, jeigu ji man to už bloga nepalaikytų“. — „Na, žinoma, kad ne, — atsakė šeimininkė; — tat būtų vien draugiškas patarimas“.

„Na tai aš visą teisybę pasakysiu, — kalbėjo kubilius. — Kairys, tiesa, tokių gerų vynų neturi, bet jo stikleliai švarūs ir blizga kaip krištolas. Žiaurienė, nors turi geresnių vynų, bet pas ją nevalyti ir musių apteršti stikleliai. Tebūna vynas ir kažin kaip geras, bet iš apterštų stiklelių jis vis tiek nebus gardus. Taigi pasirūpink tamsta, kad stikleliai būtų taip švarūs, kaip yra geras vynas, ir kad žmonės visuomet matytų kuo švariausiai nuvalytus langus, stalus, grindis, tad ir svečių niekuomet nepritruks“. Šeimininkė priėmė tuos žodžius į širdį. Tuoj prasidėjo šlavimas ir šveitimas. Visi indai tapo išmazgoti, išvalyti, mažiausia dulkelė nušluostyta.

Vos mieste paėjo apie tai garsas, ėmė žmonės gausiai lankytis iš blizgančių stiklelių atsigerti tyro vyno švariame kambaryje; ir kai kurią dieną būdavo tiek dauug svečių, kad šeimininkė vos galėdavo juos apeiti.

„Matote, vaikai, ką švarumas daro! — dažnai paskiau kalbėdavo ji savo sūnums ir dukterims. — Švarumas pakėlė mūsų gerovę ir davė pasitenkinimo, tuo tarpu kaip per nevalumą mes jau ant prapulties krašto buvome atsiradę“.