Pasakojimas apie jaunuolį, kuris kas sekmadienį po Mišių skubėdavo pas kunigą gauti palaiminimą ir nešdavo jį savo sergančiai motinai, kuri negalėjo ateiti į bažnyčią. Motina labai džiaugėsi šiuo palaiminimu. Pasakojimas pabrėžia pamaldumą, meilę tėvams ir Mišių palaiminimo vertę.

Prie geležinkelio Magdeburgas–Leipcigas (Vokietijoje) stovi miestelis su katalikų bažnytėle, į kurią kas šventadienį uždusęs atbėgdavo jaunikaitis gauti palaiminimą po šv. Mišių. Tai pastebėjęs vienas ponas paklausė jaunikaitį: „Kodėl tamsta ateini vis po šv. Mišių ir tik į kunigo palaiminimą?“ Jaunikaitis atsakė: „Mat, gerbiamasis pone, aš tarnauju prie geležinkelio ir anksčiau negaliu ateiti į bažnyčią. Tik praleidęs traukinį aš bėgu nors gauti šv. Mišių palaiminimą, kurį ir parnešu savo sergančiai motinai. Ji jau seniai nebegali nueiti į bažnyčią ir neapsakomai džiaugiasi, kai aš pargrįžęs pasakau: Štai, motinėle, atnešiau ir tau šv. Mišių palaiminimą!“ — Neseniai miręs pasaulinio garso medikas prof. Dr. Bärsony kartą pasakė: „Aš apkeliavau visą Europą, buvau ir Afrikoje, bet neatsimenu savo gyvenime nė vieno sekmadienio, kad būčiau Mišių neišklausęs.“