Pasakojimas apie šv. Eleną, imperatoriaus Konstantino motiną, kuri 325 m. Šventojoje Žemėje atrado Išganytojo kapą ir kryžių. Ji rado tris kryžius, užrašą ir vinis. Stebuklo dėka atpažino Kristaus kryžių, kai jis palietė sergančią moterį ir ji pasveiko. Ant kapo ir Romoje buvo pastatytos bažnyčios, dalis Kryžiaus ir vinis saugomi. Pasakojimas iliustruoja Kryžiaus atradimo istoriją ir jo stebuklingą galią.

Pirmasis Romos imperatorius krikščionis buvo Konstantinas Didysis. Jo motina, šv. Elena, 325 m. nukeliavo į Šventąją Žemę aplankyti visų Išganytojo pašvęstųjų vietų. Žydai ir pagonys stengėsi visai ištrinti ir tas žymes, kurios priminė Jėzaus Kristaus gyvenimą ant žemės. Išganytojo kapas buvo užverstas akmenimis ir ant tos vietos pastatyta pagoniška šventykla deivei Venerai. Elena nuvertė tą šventyklą ir griuvėsiuose surado Išganytojo karstą ir kryžių, prie kurio Jis buvo prikaltas. Iš tikrųjų rado tris kryžius, užrašą „Jėzus Nazarietis, Žydų Karalius“ ir vinis, bet iš karto negalėjo atspėti, kuris būtų Išganytojo. Jeruzalės vyskupas Makarijus liepė visais kryžiais prisiliesti prie vienos sergančios moteriškės. Vos tik Išganytojo kryžius palietė ligonę, ji tuoj pasveiko. Stebuklu Dievas nurodė savo kryžių, ant kurio, baisiausiai kankinamas, buvo miręs. Ant Išganytojo kapo Konstantinas pastatė gražią bažnyčią ir padėjo joje dalį Šventojo Kryžiaus. Kitą dalį šv. Elena parsivežė į Romą, kur taipogi buvo pastatyta graži Šv. Kryžiaus iš Jeruzalės bažnyčia. Vieną vinį imperatorius įsidėjo į savo karūną ir panaikino mirties bausmę, vykdomą kalimu prie kryžiaus. Viešpaties kapo bažnyčią nugriovė 614 metais persų karaliaus Chosrovo kareivių gaujos, o dalį Šv. Kryžiaus Chosrovas išsigabeno į Persiją. 629 metais imperatorius Heraklijus išvijo persus iš Palestinos, atėmė dalį Šv. Kryžiaus ir grąžino ją į pirmąją vietą. Vienuoliktajame amžiuje kryžiuočiai pastatė kitą bažnyčią, pavadintą Kalvarijos bazilika. Nuo 1342 metų tą bažnyčią valdo pranciškonai.