Šv. Jokūbas Jaunesnysis buvo pirmasis Jeruzalės vyskupas, pasižymėjęs šventumu ir gerumu. Nors žydų vyresnieji jo nemėgo, jis 29 metus išbuvo Jeruzalėje. Apskųstas jis buvo lieptas viešai atšaukti savo mokymą, bet vietoje to karštai skelbė Kristaus mokslą. Įniršę žydai jį nustūmė ant akmenų, baisiai sužeisdami. Nepaisant kančios, jis meldėsi už savo persekiotojus: „Dangaus Tėve, atleisk jiems ir duok jiems pažinti tiesą!“, kol buvo nužudytas.

buvo pirmas Jeruzalės vyskupas. Tai buvo maldos, pasninko, nepaprasto šventumo ir gerumo vyras. Žydų istorikas Juozapas Flavijus sako, kad šv. Jokūbo keliai nuo dažno ir ilgo klūpėjimo buvę kieti, kaip kupranugario oda. Žmonės dėl jo gerumo šv. Jokūbą vadindavo „teisiuoju.“ Bet žydų vyresnieji jo baisiai nemėgo. Vis dėlto Jeruzalėje šv. Jokūbas išbuvo 29 metus. Apskąsta jį žydų Aukščiausiajai Tarybai. Toji įsakė Jokūbui užlipti ant bažnyčios ir minios akivaizdoje atšaukti ką ligtol buvo mokęs. Šventasis vyskupas ne tik neatšaukė, ką buvo skelbęs, bet dar ėmė karštai skelbti Kristaus mokslą didelei susirinkusiajai miniai. Įniršę žydų vyresnieji nustūmė vyskupą nuo bažnyčios ant akmenų krūvos, kur jis baisiai susižeidė ir išsilaužė kojas. Nežiūrėdamas baisios kančios, pakėlė rankas ir akis į dangų ir meldėsi už persekiojančius jį žydus: „Dangaus Tėve, atleisk jiems ir duok jiems pažinti tiesą!“ Čia jį žydai pervėrė pagaikščiu. Melsdamasis už persekiojančius, šv. Jokūbas baisiose kančiose atidavė Dievui sielą.