Šv. Augustinas, svarstydamas Švč. Trejybės paslaptį, pamatė vaikiuką, bandantį ranka persemti jūrą į duobutę smėlyje. Vaikelis pranašiškai pasakė, kad Augustinas greičiau persems jūrą, nei savo protu apims Trejybės paslaptį. Tai parodo Dievo didybę ir žmogaus proto ribotumą.

Kartą šv. Augustinas vaikšto pajūriu ir svarsto, kaip gali būti Dievas trijuose asmenyse. Pajūryje pamato vaikiuką, kurs atsidėjęs pilsto sauja vandenį iš jūros į prasikastą smėlyje duobutę. Šv. Augustinas sustojo, pažiūrėjo ir tarė vaikiukui: „Mielas vaikeli! Ką gi tu čia darai?“ — „Aš pilu vandenį iš jūros į savo duobelę“, atsakė vaikiukas. Šventasis maloniai nusišypsojo. Paskui vaikiukas pridūrė: — „Taigi, Augustine, aš greičiau perpilsiu sauja vandenį iš jūros į savo duobutę, negu tu savo silpnu protu apimsi Švenč. Trejybės paslaptį“.