Cezaris, norėdamas išvengti neapgalvotų žodžių, prieš atsakydamas suskaičiuodavo iki 20. Anglų dailininkas Martinas, neturėdamas pinigų duonai, valgė džiūvėsį ir atkakliai dirbo. Aristotelis apibūdina džentelmeną kaip žmogų, kuris išlieka ramus tiek sėkmėje, tiek nelaimėje.

Cezaris, norėdamas atprasti nuo neapsvarstytos kalbos, pirma suskaitydavo ligi 20, o tik tada duodavo atsakymą. — Garsus anglų dailininkas Martinas nuėjo pas duonkepį su paskutiniu šilingu duonos nusipirkti. Duonkepis neatėmė jam duonos, [bet paėmė] pinigą, tardamas, kad šilingas esąs negeras. Martinas sugrįžo namo ir, radęs sudžiūvusią plutą, pamirkė ją vandenyje ir, pasistiprinęs, nuėjo į darbą su tuo tvirtumu, kuris nepažįsta nepasisekimo. — Aristotelis taip nusako tikrąjį džentelmeną prieš du tūkstančius metų: „Kilnaus proto žmogus vienodas bus laimėje ir nelaimėje. Jis niekuomet nesusikarščiuos, bet ir neleis nusižeminti. Nesipuikuos, turėdamas pasisekimą, bet nesijaus prislėgtas nepasisekime. Neieškos, bet ir nevengs pavojaus, nekalbės nei apie kitus, nei apie save. Nesistengs, kad jį kas girtų, ir nenorės, kad peiktų kitus.“