Pasakojama apie pudelį Vaną, kuris atrodė protingas ir mokėjo „skaityti“ žodžius ant lentelių. Tačiau tyrimas parodė, kad jo sumanumas buvo dresūros rezultatas, o ne protas. Šuo reagavo į mokytojo subtilius ženklus, siekdamas maisto, bet nebuvo savarankiškas. Tai parodo esminį skirtumą tarp gyvūno instinktų ir žmogaus sielos bei proto.

Vokietis Lubbockas turėjo labai gudrų šunį pudelį Vaną. Lubbockas norėjo jį išmokyti „galvoti“ ir skaityti. Jis „maistą“ ir kitus artimus žodžius atspausdino ant įvairių lentelių didžiąja raide ir šunį taip pripratino: jei jis ėsti nori, privalo atnešti tą lentelę, ant kurios užrašyta „maistas“, jei jis nori pasivaikščioti, privalo atnešti tą, kurioj pažymėta „iš“ (pav., išeinam) ir t. t. Tai jam pasisekė padaryti tik po ilgo ir vargingo pratinimo (dresūros) ir su mažu žodžių skaičiumi. Šuo atnešdavo lentą su užrašu „maistas“ tada, kada jį versdavo alkis. Pas „išmintingąjį“ pudelį Vaną per patyrimą buvo susidaręs sąryšys pažymėtų vaizdų su norais. Jei šuo įgautų proto, nors ir aprėžto šuns proto, tai jis galėtų šiuo kalbos būdu dar toliau tobulintis ir savarankiškus veiksmus daryti. Nežiūrint viso to, šuo vistiek to nepasiekia. Jis visada pasilieka tiek protingas, kiek jam jo mokytojas mechaniškai įkalė pojūtinių vaizdų junginių, kurių toliau šuo savarankiškai neberutuliuoja. Vanui, pav., niekada neatėjo į galvą mintis savo mažą draugę Pasjansą, kambario kalytę, pratinti prie tos kalbos, kurios jis pats mokėsi. Ne Vanas Pasjansei, but jos ponas ir mokytojas Jonas Lubbockas tegali duoti proto. Tariamasis šunų sumanumas kai kada esti pasislėpusio žmogaus – apgaudinėtojo darbas. Pavyzdys. Visiems matant, šuo skambino fortepijonu, žinoma, tik paprasčiausias gaideles. Visi stebėjosi gyvulio sumanumu. Tada vienas žiūrėtojas parodė jam dešrą. Šuo, pamatęs dešrą, pauostė ir tuoj prišoko prie jos. Bet keista – klavišai ramiai skambino toliau, nes pasislėpęs griežikas tuo laiku nepastebėjo šuns pasišalinimo.