Tikras gydymas slypi išmintyje, ne apgaulėje.

Vieną sekmadienio dieną, į pavakarį, atvažiuoja į kaimą gražiai apsitaisęs keleivis, sustoja smuklėje ir užsisako vakarienei keptą vištą ir butelį geriausio vyno. Vos tik jis atkando keletą kąsnių, ėmė baisiai dejuoti, laikydamas baltą skepetaitę prie žando ir skųsdamasis dideliu dantų skaudėjimu, kuris jį kankinąs bent jau keturiolika dienų ir kuris dabar vėl atsinaujinęs. Visiems ten buvusiems kaimiečiams to pono buvo labai gaila.

Po valandėlės įeina vaistų nešiotojas, atsisėda kertėje ir prašo degtinės stiklelio. Sužinojęs, kas yra nepažįstamam ponui, tarė: „Aš galiu tuoj tamstai pagelbėti!“ Išsiima jis iš savo skrynelės mažutį gražiai sudėtą auksintą popierėlį, atvynioja ir sako: „Apsuk, tamsta, piršto galelį, padažyk į šituos baltus miltelius ir uždėk ant skaudamojo danties“. Ponas taip padarė, ir net nušvito iš džiaugsmo jam veidas: „Kas tai? Visą skausmą tarsi vėjas nunešė!“ Vaistų nešiotojui davė jis didįjį talerį ir įsigeidė, kad būtinai su juo drauge valgytų ir gertų.

Visi ten buvę svečiai, ir žmonės iš kaimo norėjo tų miltelių nusipirkti, ir vaistų nešiotojas pardavė jų gal kokį šimtą pakelių, imdamas labai brangiai. Jei kam paskiau suskaudėdavo dantis, tuoj dėdavo stebuklingųjų miltelių ir — keistas dalykas — nė vienam nuo jų nepereidavo.

Pagaliau apgavimas išėjo aikštėn. Abu menamieji keleiviai buvo tarp savęs susikalbėję. Balti milteliai buvę ne kas kita, kaip kreidos milteliai. Abudu apgavikai dėl šito ir kitų apgavimų pateko į kalėjimą. Kas pirkinėja vaistų iš perėjūnų, dažniausiai būna apgautas.