Vaikas supranta, kad darbas ir alkis pakeičia požiūrį net į paprastą maistą.

„Viralas labai liesas, aš negaliu jo valgyti!“ — tarė mažoji Gertrūda ir padėjo šaukštą. „Na gerai, — sako motina, — vakare aš tau duosiu geresnės sriubos.“ Motina nuėjo į daržą bulvių kasti, o Gertrūdai reikėjo iki saulei sėdant bulves rinkti ir pilstyti į maišus.

Kai abidvi pargrįžo namo, motina vakarienei vėl padavė sriubos. Gertrūda paragavo ir sako: „Čia tai kas kita, šita sriuba daug gardesnė“. Ir išvalgė pilną dubenėlį. Nusišypsojo motina ir tarė: „Tai ta pati sriuba, kurios tu per pietus nenorėjai valgyti. Bet dabar, padirbusi ir išalkusi, ir tą pačią sriubą gardžiau suvalgei“.