1722 m. Marselio mieste siautė maras, keldamas didžiulį nusiminimą. Prelatas Belzunce sumanė šauktis Švenčiausios Širdies užtarimo. Buvo surengta didžiulė tikinčiųjų procesija, ir miestas pasišventė Švenčiausiai Širdžiai. Maras liovėsi, mieste grįžo ramybė. Per šešias savaites niekas nesirgo ir nemirė. Prelatas ragino jūrininkus skelbti Švenčiausios Širdies gerumą ir galybę.

1722 m. gegužės mėnesį Marselio mieste siautė maras. Negailestingoji giltinė švaistėsi po visą miestą ir tūkstančius nelaimingųjų vedėsi į amžinybę. Marselis pasidarė baisiu mirties lauku, kur gulėjo ištisos eilės lavonų ir slankiojo mirties belaukią ligoniai. Baisus nusiminimas įsiviešpatavo Marselio padangėje. Niekas nebetikėjo, kad tas senasis miestas beišliktų nuo visiško žuvimo… Marselio didžiojo geradario ir šventojo vyro, prelato Belzunce galvoje dingtelėjo šviesi mintis. Jis sumanė šauktis Švenč. Širdies užtarimo. Leidžiant ir laiminant vietos vyskupui, buvo surengta milžiniška tikinčiųjų procesija. Visas Marselio miestas pasišventė Švenč. Širdžiai. Ir žiūrėkite – stebuklas! Maras liovėsi, grįžo mieste ramybė… Visi žmonės pasijuto kaip antrą kartą gimę. Per ištisas šešias savaites dideliame Marselio mieste niekas nebesirgo ir nebemirė. „Jūs, Marselio jūrininkai“, tarė prelatas Belzunce, „perplaukę jūras, skelbkite visoms tautoms, net ir barbarams, garbę, galybę ir neapsakomą gerumą Švenč. Širdies, kuri teikėsi parodyti mums tokių didelių stebuklų, išgelbėdama mus iš baisios maro nelaimės.“