Vienas žmogus turėjo vienintelį sūnų. Tą sūnų jis neapsakomai mylėjo. Pamiltasis jaunikaitis buvo didelių tėvo turtų paveldėtojas. Vieną dieną tėvą ir sūnų užpuolė žmogžudžiai. Begindamas pamiltąjį sūnų, tėvas žuvo nuo žiaurios žmogžudžio rankos. Nelaimingasis sūnus, netekęs savo brangiojo tėvo, taip susigraužė, jog nutarė geriau mirti, negu be mielojo auklėtojo gyventi. Vaikščiojo visiškai nusiminęs ir verkdamas kartojo: o tėveli, mano brangusis tėveli! Netrukus vienas jo draugų prisiunčia dejuojančiam našlaičiui brangų siuntinį. Jame įdėtas paveikslėlis tos pačios Širdies, kurią jaunikaičio tėvas neapsakomai mylėjo, ją garbino, dėl jos ir mirė. Pamatęs Švenč. Širdį, jaunikaitis neapsakomai susijaudino, pridėjo ją prie savo širdies ir vilgė ją savo karštomis ašaromis. Nuo to laiko našlaitis atsigavo. Jis džiaugėsi ta brangenybe ir ligi mirties buvo uolus Švenč. Širdies garbintojas. Nelaimingųjų Ramintojo Širdis apsaugojo našlaitį nuo savižudystės.