Vienas tėvas turėjo sūnų, gerokai patvirkusį vaikiną. Viską darė, kad sūnus pasitaisytų, bet niekas nepadėjo. Sunkiai susirgęs, tėvas pasišaukia tą sūnų ir sako: „Sūnau, aš jau mirsiu. Visą savo turtą palieku tau. Bet su viena sąlyga: turi pasižadėti kas vakaras per keturias savaites vienas išbūti po valandą mano kambaryje.“ Sūnus pasižadėjo, nes jam labai rūpėjo tėvo turtai. Tėvas greit mirė. Neapsakomai ilgu buvo sūnui pirmąjį vakarą, juo labiau, kad draugai jį viliojo ir juokėsi iš tokio tėvo palikimo. Taip slinko diena po dienos. Tos vakarinės valandos darėsi vis įkyresnės. Vieną vakarą pradėjo svarstyti, kam tėvas jį įkinkė į taip sunkią pareigą? Neradęs atsakymo, nuėjo prie tėvo portreto ir, susidomėjęs taip neseniai matytu maloniu veidu, ėmė lyginti prieš veidrodį save su tėvu. Tą vakarą į draugų linksmą kompaniją pasivėlino visą valandą. Kitą vakarą, atsisėdęs prie tėvo stalo, jis rado savo, kai dar mažas vaikas buvo, ir savo motinos, seniai mirusios, fotografijas. „O brangioji motinėlė! Kaip maloniai ji sūnelį paguldydavo, prikeldavo, geru būti mokė. O kaip gera tada būdavo!“ Ir pirmą kartą jis nebenuėjo pas draugus. Kai suėjo keturios savaitės, jis nuėjo pas draugus ir, atsisveikindamas su jais, pasakė: „Aš žinau, ko mano tėvas norėjo iš tų atsiskyrimo valandų. Ir aš vykdysiu jo valią. Aš dirbsiu ir gyvensiu, kaip Dievas įsakė.“