Vienuolis, praradęs uolumą, buvo pamokytas palyginimu apie sūnų, kuriam tėvas liepė kasdien išvalyti tik nedidelę dirvos dalį, ir galiausiai visa dirva tapo švari. Tapytojas Apelis kasdien lavinosi savo amate, pabrėždamas nuolatinio tobulėjimo svarbą.

Vienas vienuolis, ilgą laiką buvęs labai uolus, vėliau visiškai apsileido savo dvasios lavinimuose ir įpuolė į didelį atšalimą. Sugrįžti į pirmąjį uolumą kelias rodėsi jam visiškai užkirstas: visa rodėsi sunku, negalima. Tai matydamas senelis atsiskyrėlis, suramino vienuolį šiuo palyginimu: Vienas tėvas išsiuntė savo sūnų piktžolių iš dirvos išrinkti. Sūnus, matydamas prieš save daug sunkaus darbo, neteko visai drąsos ir atsigulė pamiegoti. Tai pamatęs tėvas, jam tarė: „Mano sūnau, nežiūrėk į visą dirvą, kurią tau reiks išvalyti, nes nėra reikalo iškart tai padaryti – pakaks kasdien po truputį, pavyzdžiui, tiek, kiek užima vietos gulįs žmogus.“ Sūnus tėvo pamokymo paklausė ir netrukus piktžolių dirvoje nė pamatyti nebuvo. Ir vienuolis pasitaisė, pamažu naikindamas savo ydas. — Žymusis tapytojas Apelis, anot Plinijaus, nepraleisdavo nė vienos dienos nesilavinęs savo amate, nors ir kitų darbų daug turėjo. Jis dažnai, šiek tiek laiko nuo kitų darbų nutraukdamas, vis imdavosi tapybos darbo, ne kartą sakydamas: „Šiandien dar jokios linijos nenutepiau.“ Taip nuolatos dirbdamas, jis gerai išsilavino ir tuo labai pagarsėjo.