Senovės lietuvių pagrindinis dorovės dėsnis buvo skaistybės išlaikymas. Nusikaltę šioje srityje buvo griežtai baudžiami, o nekaltumas buvo labai saugomas.

Skaistybę išlaikyti buvo svarbiausias senovės lietuvių doros dėsnis. Visi nusikaltę šioje srityje užsitraukdavo žmonių neapykantą ir bausmę. Vyras, suteršęs mergaitės nekaltybę, verčiamas buvo imti ją už žmoną; jei buvo vedęs – šunimis užpjudomas. Moteris ir vyras, nusikaltę svetimavimu, buvo deginami ant laužo, o jų pelenai paleidžiami vėjais; jų giminės ir ainiai negalėdavo būti dvasininkais. Dažnai nusikaltusioms skaistybei moterims buvo kabinama ant kaklo keturi akmenys, ir taip jos būdavo vedžiojamos po apylinkinius kaimus, kol krivė atleisdavo joms tą bausmę. Ypatingai buvo saugojamos mergaitės, kad neprarastų skaistybės. Jos turėjo nešioti sijoną ar juostą, apsiūtą skambučiais, kurie turėjo nuolat joms priminti, kad elgtųsi padoriai. Vaidilutėmis galėjo būti tik tokios mergaitės, kurios išlaiko skaistybę…