Piemenukas per baisią audrą liko ganyti avis, nepaisant arkivyskupo kvietimo pasislėpti, nes tėvas jam liepė. Jo ištikimybė pareigai padarė didelį įspūdį arkivyskupui.

Taurasis Baltramiejus de Martyribus, Bragos (Portugalijoje) arkivyskupas, lankė vieną atšiauriausių savo vyskupijos užkampių. Kelionė čia buvo galima tik raitam, mulu. Bejodamas arkivyskupas nė nepasijuto, kaip toli paliko savo palydovus. Įprastu kalnuose staigumu užėjo baisi audra. Vėjas ūžė, švilpė. Lietus pylė kaip iš kibiro. Griaustinis be paliovos pyškėjo. Oras visiškai atšalo. Besidairydamas kur pasislėpti, arkivyskupas pamatė netoliese išsikišusį kalnelį, kurio apačioje buvo įdubimas – ola. Ant to kalnelio stūksojo prie savo avių nedidelis berniukas. Pasislėpusiam oloje arkivyskupui pagailo perlyto sustirusio vaiko. Jis kvietėsi jį į pastogę ir užuovėją. „Aš negaliu“, atsakė berniukas, „aš turiu avis saugoti, nes čia yra vilkų.“ Arkivyskupas mėgino berniuką prikalbinti palikti avis, bet jis vėl griežtai atsisakė, tardamas: „Tėvelis man liepė. Negaliu.“ Vėliau arkivyskupas dažnai pasakodavo, kad per visą gyvenimą niekas jam nepadaręs tokio galingo įspūdžio, kaip to piemenuko elgesys ir žodžiai.