Pasakojimas apie mūrininką, kuris tyčiojosi iš kunigo darbo, sakydamas, kad jis tik vaikšto ir renka pinigus. Klebonas pasiūlė jam savo savaitės uždarbį, jei jis savaitę pavaikščios su juo. Mūrininkas sutiko. Kunigas nusivedė jį pas ligonius, sergančius raupais ir užkrečiama liga. Mūrininkas nusigando ir pripažino, kad klydo manydamas apie kunigo pareigas, pažadėjo daugiau nesityčioti. Pasakojimas iliustruoja kunigo darbo sunkumus ir pasiaukojimą.

Vienas klebonas ėjo pro statomus namus. Prie namų stovėjo daug darbininkų. Vienas mūrininkas, pamatęs kunigą, sušuko: „Šitokiu klebonu ir aš galėčiau būti: vaikšto sau rankas į kišenes susikišęs ir renka pinigus iš žmonių.“ Klebonas sustojo ir šypsodamasis tarė: „Mielas drauge! Nors aš ir neturtingas, bet siūlau tamstai savo visos savaitės uždarbį, jeigu vieną savaitę pavaikščiosi visur su manimi.“ Bendradarbių spaudžiamas mūrininkas sutiko eiti paskui kleboną. „Kur mes dabar eisime?“ paklausė tuojau mūrininkas kleboną. „Dabar eisim pas ligonį, kuris serga raupais; o iš tenai eisime tiesiai pas vaiką, užkrečiama liga sergantį.“ Tai išgirdęs, mūrininkas nusigando ir jau iš karto nebenorėjo eiti „lengvų“ kunigo pareigų. Mūrininkas pareiškė klebonui, kad jis bijąs su juo eiti pas užkrečiamomis ligomis sergančius žmones. „Gerbiamas klebone! Ligi šiol aš klaidingai galvojau apie kunigų pareigas. Nuo šios dienos aš niekad nebesityčiosiu iš kunigų darbo.“