Saulė primena Dievo dovanas ir gyvybę.

Vieną vakarą, jau sutemus, grįžta iš lauko į namus viena darbšti moteriškė su dvejetu vaikučių. Žiūri — ant stalo dega žvakė.

Jurgiukas stebisi: „Namie nieko nebuvo, kas gi galėjo žvakę užžiebti?“

„Na, žinia, tėtušis, — atsiliepė Julytė: — jis bus jau iš miesto grįžęs namo“. Vaikai ėmė jo ieškoti ir džiaugėsi, radę jį kitame kambary.

Kitą dieną tėvai su vaikais didžiojoj savo pievoj grėbė šieną. Saulė švietė nepaprastai skaisčiai ir gražiai; vaikai negalėjo atsigėrėti ir buvo labai linksmi.

„Na, vaikai, — tarė tėvas, — jūs vakar tuoj atspėjot, kad pirkioj aš užžiebiau šviesą; dabar kai jūs matote aukštai danguje tą puikią didžiulę šviesą — saulę, ar jums neateina į galvą mintis, kas ją galėjo užžiebti?“

„Na, žinoma, tai Dievulis padarė, — atsiliepė Julytė. — Ir mažiausia žvakutė pati savaime neužsidega, tai turi būti kas nors, kas galėjo ir saulę užžiebti“.

„Aiškus dalykas! — tarė Jurgiukas linksmai. — Dievas viską sutvėrė. Saulė, mėnulis ir žvaigždės, žolynai bei gėlės, medžiai ir visa, ką mes aplinkui savęs regime, tai Jo padaras“.