Nuodėmėse paskendęs mokslininkas Abeliardas susapnavo, kad miręs atsidūrė pragare, kur pamatė kitus žymius žmones, kankinamus už savimeilę ir garbėtrošką. Jam buvo parodytas dar neužbaigtas jo paties pragaro "namelis", kuriam trūko vienos mirtinos nuodėmės. Šis sukrečiantis sapnas privertė jį atsisakyti nuodėmingo gyvenimo.

Kitą sykį gyveno labai išgarsėjęs, bet ir ne mažiau nuodėmėse paskendęs mokslininkas Abeliardas. Kartą jis sapnavo tokį sapną. Rodos, jis guli mirties patale. Išmuša jį šaltas prakaitas. Būriai velnių suka aplink jo lovą. Dar akimirksnis – ir jau nebegyvas. Jo sielą pasiima Liuciferis ir nusineša į pragarą. Aplink liepsnų jūra. Liepsnoje kur-ne-kur matyti atskiri nameliai. Juose uždaryti nusidėjėliai verkia, dejuoja, dantimis griežia. „Kas ten dešinėje vaitoja?“ klausia Abeliardas. „Tai tavo pažįstamas, ponas X.“ Abeliardas nustebo, kad X ponas pragare. „O ten toliau kas dejuoja?“ Velnias atsakė: „Tai ponai A. B. C.“ — „Ir jie čia? Niekada nebūčiau manęs. Tokie žymūs veikėjai. Už ką jie čia?“ — „Savimeilė, garbėtroška atvedė juos čia. Ir aš džiaugiuos, kad galėsiu juos čia kankinti amžinai…“ Desperacijos pagautas Abeliardas paklausė: „O ką aš čia veiksiu? kur bus mano gyvenimas?“ Piktasis privedė jį prie jau pastatyto, bet ir jau gerokai aprūkusio namelio, tik dar be kamino. „Tat mano? O kodėl jis be kamino?“ — „Dar jis nebaigtas. Dar turi padaryti vieną mirtiną nuodėmę, ir bus baigtas pragariškojo tavo gyvenimo rūmas.“ — „Dar vieną mirtiną nuodėmę? Tik vieną dar nuodėmę! Vienui vieną!..“ Kartojo išsigandęs, visas virpėdamas Abeliardas, ir pabudo. Tas sapnas taip paveikė Abeliardą, kad tuojau metė nuodėmingą gyvenimą.