Karalius Saliamonas išsprendė ginčą tarp dviejų moterų dėl kūdikio, pasiūlęs perkirsti jį pusiau. Tikroji motina atsisakė, o netikroji sutiko, taip parodydama, kad nemyli vaiko.

Žydų žemėje karaliaus Saliamono laikais gyveno viename bute dvi moteriškės. Abi turėjo po kūdikį, maždaug to paties amžiaus. Sykį viena jųdviejų pasiguldė kūdikį naktį su savim į lovą ir nugulė. Kad neliktų bevaikė, nes pas žydus tai buvo didelė negarbė, ji paėmė iš lopšio kitos moteriškės kūdikį, o savąjį negyvą padėjo į lopšį. Rytą tarp jųdviejų kilo didelis barnis. Tikroji motina reikalavo savo kūdikio. Ši nedavė, tvirtindama, kad tai josios kūdikis. Galų gale abi nuėjo pas karalių Saliamoną, kad tas išspręstų dalyką. Saliamonas liepė tarnui atsinešti kardą, perkirsti gyvąjį kūdikį pusiau ir vienai moteriškei paduoti vieną pusę, kitą antrai. Kas gi tada atsitiko? Ogi tikroji motina pradėjo verkti ir maldauti, kad kūdikis nebūtų žudomas, bet geriau atiduotas kitai moteriškei. O netikroji motina labai mielai sutiko, kad kūdikis būtų perkirstas. Iš to karalius suprato, kad pastaroji moteriškė, nebūdama kūdikio tikroji motina, jo nemylėjo ir iš pavydo sutiko, kad jis būtų žudomas. Kūdikį liepė atiduoti tikrajai motinai.