Pasakojimas iš Senojo Testamento apie Rūtą, kuri, po vyro mirties, liko ištikima anytai Noomei ir keliavo su ja į Betliejų. Nepaisant skurdo, Rūta ištikimai rūpinosi Noome. Jos gerumas buvo apdovanotas – ji ištekėjo už Boazo ir tapo Išganytojo giminės nare. Noomė lyginama su Marija, patyrusia kartumą. Pasakojimas pabrėžia ištikimybę, gerumą ir Dievo atlygį.

Kai žydų tautą valdė teisėjai, buvo užėję bado metai. Vienas vyras, vardu Elimelechas, su žmona Noome ir dviem sūnumis, gelbėdamiesi nuo bado, apleido gimtinį kampelį Betliejuje ir iškeliavo į pagonių kraštą Moabą. Netrukus čia mirė tėvas. Sūnūs vedė žmonas iš vietos mergaičių, vienas Orpą, antras Rūtą. Mirė ir sūnūs. Liko trys našlės. Po dešimties metų Noomė išsiilgo gimtinės. Gerosios marčios nenorėjo paleisti vienos senelės ir pasiryžo ją palydėti. Nukeliavus gerą kelio gabalą, Noomė liepia marčioms grįžti į tėvynę. Orpa grįžta, o Rūta pasišvenčia Noomei ir keliauja su ja į Betliejų. Grįžusios neturtingos, turėjo nuo pirmos dienos ieškotis maisto. Rūta ėjo į laukus ir rinko pasilikusias varpas. Pamatęs ją lauko savininkas Boazas, apsidžiaugė tokiu giminaitės žmonos gerumu, liepė tarnams tyčia pribarstyti lauke varpų. Vėliau jis ją vedė. O Rūta pagimdė sūnų, iš kurio giminės kilo Išganytojas. Dievas gausiai atlygino Rūtos gerumą. Noomė laikoma Marijos paveikslu. Kai Noomė grįžo iš Moabo į Betliejų, pamatę ją betliejiečiai šaukė: „Žiūrėkite, grįžo Noomė!“ O Noomė tada atsakė: „Nevadinkite manęs Noome, t. y. Malonioji, bet Mara, t. y. kartumas, nes aš esu pripildyta kartumų: iškeliavau turtinga, grįžau nuskurdėlė.“ Taip ir Marija galėjo save vadinti, netekusi savo brangiausiojo Sūnaus J. Kristaus.