Kryžiaus karo riteris, pirmas užlipęs ant Jeruzalės sienos, prie Kristaus Kapo davė įžadą parnešti žvakės ugnį į Florenciją ir uždegti ją ant Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Nepaisant daugybės sunkumų kelionėje, jis įvykdė įžadą ir sugrįžo ne tik su ugnimi, bet ir tapęs šventuoju, pamiršęs žemiškus dalykus.

Apie vieną kryžiaus karą riterį štai kas pasakojama. Jis tarnavęs Gotfrido Buloniečio kariuomenėje. Buvęs nepaprastos drąsos. Visur kovose būdavęs pirmose eilėse. Imant Jeruzalę, irgi jis pirmas užlipo ant jos sienos. Užtat jam buvo leista riterių suruoštoje į Kristaus kapo bažnyčią procesijoje pirmam prieiti prie Kristaus Kapo ir ten uždegti savo žvakę. Čia susijaudinęs iš džiaugsmo jis padarė iš pažiūros neįmanomą įžadą: savo žvakės ugnį parnešti į Italiją ir gimtinės Florencijos bažnyčioje uždegti ją ant Švč. Panelės altoriaus. Sunku buvo riteriui įvykdyti šį įžadą. Tūkstančiai kliūčių jam trukdė. Blogi keliai sukruvino jam kojas. Dienomis negailestingai kepino saulė, o naktimis baimė, kad neužgestų žvakė, nedavė ramiai ilsėtis. Užpuolę plėšikai viską atėmė ir vargais negalais tą žvakelę atprašė. Ir daug kitokių jūros ir sausžemės kelionės kliūčių jis nugalėjo. Ir jis įvykdė iš pažiūros negalimą daiktą. Jis parnešė nuo Kristaus Kapo ugnelę į savo Florenciją. Drauge čia, kaip sako legenda, įvyko ir kitas dalykas. Tą kelionę pradėjo nors karšto tikėjimo, bet nuodėmingas žmogus, o į Florenciją atėjo jau šventasis. Nuolat galvodamas, kad neužgestų Kristaus Kapo ugnelė, jis pamiršo visa žemiška, nuodėminga.