Nedidelis riešuto kiautas tampa Dievo Apvaizdos įrankiu, išgelbstinčiu teisų grafą nuo piktadarių.

Senis grafas von Nordsternas*) labai uoliai žiūrėjo teisybės teisės. Užtat kai kurie blogi žmonės taip jo nekentė, jog padarė suokalbį žūtbūt jį nudėti. Papirko jie galvažudį, kuris naktį turėjo jį užmušti. Doras grafas nė nenumanė, koks jam gresia pavojus.

Vakare dar viešėjo pas jį anūkai. Tarp mylimųjų vaikų jis buvo labai linksmas ir smagus, vaišino juos obuoliais, kriaušėmis, vynuogėmis ir riešutais. Vaikams išėjus, gražiai pasimeldė, pavesdamas save Dievo globai, ir ramiai sau užmigo.

Galvažudys įsivogė paslapčiomis į grafo rūmus ir, sulaukęs paties vidurnakio, tyliai įėjo į miegamąjį kambarį. Teisingasis grafas miegojo; nakties lemputė tamsiai žibėjo už žalio uždangalo. Galvažudys, laikydamas dešiniojoj rankoj aštriai sugaląstą plieno tūtinį (ilgį peilį), artinosi prie lovos.

Tik triokšt kažin kas taip smagiai ir garsiai pokštelėjo, jog grafas nubudo. Šoko iš lovos, pamatė piktadarį ir, pagriebęs ties lova kabantį ant sienos šautuvą, taiko į jį. Nusigando galvažudys ir, išmetęs iš nagų tūtinį, prašo pasigailėjimo. Pasidavė vargšas ir nurodė savo sėbrus. Ėmė grafas tirti, kas taip galėjo taukštelėti.

Ir štai kas pasirodė: vienas vaikas buvo numetęs asloje riešuto kiautą, o piktadarys užstojo ant jo. „Viešpatie! — sušuko grafas, — per tavo Apvaizdą riešuto kiautas išgelbėjo man gyvybę, niekais virto piktadarių suokalbis, ir jie pakliuvo teisybės kalavijui“.