Mokslininkas auklėjo sūnų atskirai nuo pasaulio, niekada neminėdamas Dievo vardo, norėdamas pamatyti, ar siela pati prieis prie Dievo pažinimo. Sulaukęs dešimties metų, berniukas buvo pastebėtas besimeldžiantis tekančiai saulei. Tai įrodė, kad žmogaus siela natūraliai ilgisi Dievo.

Vienas mokslininkas auklėjo savo sūnelį visiškai atskyręs nuo pasaulio ir žodžio Dievas niekad jam nebuvo pasakęs. Tas mokslininkas norėjo patirti, ar pati sau palikta siela prieis prie Dievo pažinimo. Sukakus vaikui dešimčiai metų, tėvas pastebėjo, kad berniukas anksti rytą vis eina į sodą. Jis tyliai jį pasekė ir pamatė nuostabų dalyką – vaikas atsiklaupęs pakėlė rankas į patekančią saulę. Tuo jis davė nepaneigiamą įrodymą, kad žmogaus siela iš pat prigimties ilgisi Dievo. Ir jeigu jai uždaromas tikrasis kelias, ji patenka į įvairiausius paklydimus.