Smalsumas be saiko baigiasi skausminga, bet pamokančia bausme.

Vieną sykį Marytės motina virtuvėje turėjo labai daug darbo. Ji ir sako savo dukteriai: „Še tau rūsio raktas, vaikeli, bėk greitai atnešk man citrinų.“ Nuėjusi į rūsį, Marytė ėmė smalsiai dairytis aplinkui, be nėra čia kokio gardėsio paragauti. Ir pamatė aukštai ant lentynos puodą medaus.

Pasistiebė, kiek tik galėdama, ir siekia smalingu pirštu pasidažyti medaus. Tik staiga čiupt kažin kas pirštą ir įsisegė bjauriai. Ji ėmė rėkti, kiek tik gali šaukti. Žiūri, kas čia yra, — ogi didžiulis vėžys įsisegęs. Įleidęs savo čiuptuvus į pirštą ir visai nė nemano paleisti. Motina prieš porą dienų, Marytei nieko nesakiusi, kaip tik buvo medų pardavusi ir į tuščią puodą įdėjusi keletą vėžių.

Išgirdusi Marytės riksmą, nubėgo į rūsį, atsegė nuo kruvino piršto vėžio čiuptuvus ir tarė: „Tegu ši maža bausmė tave persergsti: per smalsumą galėjai dar į didesnę bėdą patekti. Jau daugelis, kurie tik jaunystėje priprato prie smalsumo, praleido turtus, pakenkė sveikatai ir dar blogiau — savo sielai“.