Pasakojimas apie Kenterberio arkivyskupą šv. Anzelmą, kuris sode pamatė ant siūlo pririštą paukštį ir, pagailėjęs jo, perpjovė siūlą, išlaisvindamas paukštį. Jis džiaugėsi, nes šis įvykis jam priminė kunigą, kuris išpažintyje išlaisvina nusidėjėlį iš piktosios dvasios vergijos. Pasakojimas iliustruoja išpažinties, atgailos ir laisvės iš nuodėmės svarbą.

Vienas graikų filosofo Sokrato mokinys kartą nuėjo į negarbingo vardo namus. Eidamas iš tų namų, jis pamatė čia pat einantį savo mokytoją ir pasislėpė. Tai pastebėjęs Sokratas, tarė mokiniui: „Išeik, mano sūnau! Ne gėda iš šitų namų išeiti, bet gėda į juos įeiti.“ — Neturi būti gėda ir savo nuodėmes išpažinti.