Sąžininga prekyba reikalauja saiko ir atsakomybės.

Viena turtinga dvarininkė neturėjo vaikų ir todėl panorėjo paimti iš miesto kokią nors darbščią dorą mergaitę iš savo giminaičių per įdukrą.

Nuvažiuoja sykį ji į miestą ir, vos spėjo pasisakyti savo sumanymą, kai tuoj ėmė po viena kitos eiti merginos, siūlydamosios į įdukras ir tikindamos, jog esančios tos dvarininkės giminaitės.

Ponia, nieko neatsakydama, duoda kiekvienai jų po pinigą, tardama: „Šiandien prekymetis, eikite į prekyvietę ir pirkitės sau ką nors, kas jums geriausiai patiks. Sugrįžusios parodykite ir man, ką būsite nupirkusios“.

Mergaitės tekinos nubėgo prekyvietėn ir netrukus linksmos grįžo atgal. Beveik visos atsinešė įvairių kaspinų, eiles karolių, auksu siūtų skarelių bei kitų panašių blizgučių ir tariamąsias grožybes rodė tetai. Tik vienui viena mergelė, beturtė Antanina, neatsinešė jokių panašių daiktelių: ji nusipirko maldaknygę ir ratelį su kokiu tuzinu kuodelių.

Tat poniai patiko. Paėmė Antaniną gražiai už rankos ir tarė: „Aš labai džiaugiuos, mielas vaikeli, kad tu taip anksti kreipi savo mintis į maldą ir darbą. Kitos paikais savo pirkiniais kuo aiškiausiai pasirodė, jog joms daugiau rūpi tuščios pažibos, negu padorumas bei darbštumas. Nuo šios dienos būsi mano duktė!“