Kunigas, paklausęs keikiamo darbininko, ar jis iš pragaro, paaiškino, kad keiksmai yra pragaro kalba, taip pamokydamas darbininką.

Vienas maldingas prancūzų kunigas užgirdo lauke bjauriai besikeikiantį darbininką. Priėjęs prie to darbininko, kunigas klausia: „Ar tamsta iš pragaro?“ Darbininkas nesuprato tokio klausimo ir paprašė kunigą jį paaiškinti. „Matai, gerasis bičiuli! Mes kalbame prancūziškai. Kada aš užgirstu ką kalbant vokiškai, tai aš sprendžiu tą žmogų esant iš Vokietijos. Jeigu kas kalba itališkai, ispaniškai ir t. t., tai jis bus italas, ispanas ir t. t. Kas keikiasi, tas turi būti iš pragaro, nes keiksmai yra pragaro kalba.“