Kalvis Dovydas Meidolas visada gamino plaktukus kuo geriau, nepaisydamas kam jie skirti. Jo sąžiningumas ir kokybiškas darbas atnešė jam sėkmę ir gerą vardą.

„Būk geras, padaryk man tokį gerą plaktuką, kokį gali padaryti,“ tarė vienas dailidė kalviui dar prieš įvedant geležinkelius. „Mes, šeši vyrai, atėjom dirbti prie bažnyčios, o aš užmiršau savo plaktuką namie.“ — „Tokį gerą, kokį tik galiu?“ paklausė svyruodamas Dovydas Meidolas, „o gal nenorėsi sumokėti už tokį gerą plaktuką, kokį aš padaryti galiu?“ — „Vis viena,“ tarė dailidė, „man reikia gero plaktuko.“ Buvo tai iš tikrųjų geras plaktukas, kokį jam Meidolas padarė, o gal geriausias, koks kada buvo padarytas. Padaręs ilgesnę skylę, negu paprastai vartojama, Meidolas taip užkalė kotą, jog galva niekad negalėjo nusmukti. Tai buvo labai geras patobulinimas dailidei, kuris gyrė to plaktuko ypatybes draugams. Rytojaus dieną visi kiti darbininkai atėjo į kalvę ir užsisakė tokius pat plaktukus. Kai darbininkų prievaizdas pamatė juos, užsakė sau du, reikalaudamas, kad būtų padaryti dar geriau, negu anie. „Negaliu padaryti geresnių,“ atsakė Meidolas, „kai ką nors dirbu, darau taip gerai, kaip tik moku, nepaisydamas to, kam dirbu.“ Netrukus vienas sandėlio savininkas užsakė jam du tuzinus plaktukų. Tai buvo pirmas didžiausias užsakymas. Vienas Niujorko pirklys atėjo į tą kaimą, pardavinėdamas savo prekes, ir, pamatęs sandėlyje plaktukus, nupirko visus, kiek tik jų rado, ir pasirūpino visais kitais plaktukais, kiek jų kalvis padaryti galėjo. Dovydas Meidolas būtų galėjęs tapti labai turtingas, dirbdamas plaktukus tuo pavyzdžiu, bet jis per visą savo ilgą ir laimingą gyvenimą rūpinosi pagerinti savo plaktukus mažiausiose smulkmenose. Meidolo pavardė, plaktuke iškalta, visur buvo laikoma geriausiu prekės įrodymu, kokią tik kalvis padaryti gali. Būdas – yra jėga ir geriausia pasaulyje reklama.