Pasakojimas apie pirmųjų krikščionių atgailos praktiką. Atgailojantieji būdavo atskiriami nuo tikinčiųjų ir negalėdavo priimti Komunijos iki Didžiojo Ketvirtadienio. Pelenų trečiadienį jie klūpodavo su žvakėmis, vyskupas pildavo pelenus ant jų galvų, primindamas apie žmogaus dulkėtumą ir išvarymą iš Bažnyčios, kaip Adomas iš rojaus. Didįjį Ketvirtadienį jie būdavo vėl priimami į Bažnyčią po išpažinties ir galėdavo priimti Komuniją. Pasakojimas iliustruoja griežtą, bet vėliau gailestingą atgailos praktiką.

Pirmųjų krikščionių atgaila buvo daug aštresnė. Atgailaujantieji būdavo išskiriami iš tikinčiųjų ir negalėdavo dalyvauti šv. Mišiose ir priimti šv. Komunijos. Atgailaujančių išskyrimas įvykdavo Pelenų trečiadienį. Atgailaujantieji klaupdavo su žvakėmis rankose prieš vyskupą. Vyskupas imdavo pelenų ir, pildamas juos kiekvienam ant galvos, sakydavo: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis pavirsi.“ Pasimeldęs su kunigais, vėl kalbėdavo: „Kaip Adomas dėl savo nuodėmės buvo išvarytas iš rojaus, taip ir jūs išskiriami kurį laiką iš Bažnyčios.“ Paskum vyskupas paduodavo ranką artimiausiam atgailotojui, tasai savo kaimynui ir t. t. ir išvesdavo juos iš bažnyčios. Atgailotojus priimdavo į bažnyčią klausyti šv. Mišių ir priimti šv. Komunijos tik Didįjį Ketvirtadienį. Tą dieną atgailotojai ateidavo su žvakėmis rankose prie bažnyčios durų. Atėjęs vyskupas su dvasininkais liepdavo jiems užsidegti žvakes, paskui paduodavo artimiausiam ranką ir visus įvesdavo į bažnyčią. Čia apšlakstydavo juos švęstu vandeniu, išklausydavo jų išpažinties ir leisdavo dalyvauti šv. Mišių aukoje ir šv. Komuniją priimti.