Pirklys, jojantis namo po smarkaus lietaus, skundėsi Dievu dėl prasto oro. Miške jį užpuolė plėšikas, bet šautuvas neiššovė, nes parakas buvo sušlapęs. Pirklys suprato, kad lietus jį išgelbėjo ir dėkojo Dievui, pripažindamas Jo Apvaizdą.

Kartą jojo pirklys iš mugės namo. Brangiai pardavęs savo prekes, jis turėjo su savim daug pinigų. Visu keliu labai smarkiai lijo. Pirklys taip sušlapo, jog nebeliko ant jo nė sauso siūlo; ir panagėse buvo šlapia. „Tai bjaurus oras! Koks Dievas negailestingas ir negeras, davęs man tokią kelionę“, skundėsi pirklys. Štai joja jisai per pušyną ir dairosi, pinigus giliau į kišenes slepia. Žiūri – plėšikas, už medžio stovėdamas, į jį iš šautuvo taiko. Šautuvo gaidukas paspaustas brakštelėjo, Dievui“, tarė džiaugsmingai pirklys, „jei parakas nebūtų sušlapęs plėšiko šautuve, tikrai būčiau pražuvęs; be reikalo skundžiausi ant Dievo. Matyt, Jisai geriau už mane žino, kada lietus reikalingas, o kada ne.“