1867 m. belgų darbininkui Petrui de Rudderiui lūžo kairės kojos kaulas, atsirado opios žaizdos. Gydytojai negalėjo padėti. Atsirado sąnarys, koja laisvai suposi. Po daugelio metų, 1875 m. balandžio 7 d., jis buvo nugabentas į Lurdo olą, kur melsdamasis Švč. P. Marijai netikėtai pasveiko. Kaulai suaugo, žaizdos užgijo. Gydytojai patvirtino stebuklingą pagijimą. De Rudderis gyveno dar 23 metus po šio įvykio.

1867 m. vienam belgų darbininkui, Petrui de Rudderiui, virsdamas medis perlaužė kairės kojos kaulą – abu blauzdikauliai buvo sutriuškinti. Po kurio laiko sužalotose vietose atsirado didelės opios žaizdos. Nelaimingasis kreipėsi į daugelį gydytojų, bet šie atsisakė jį gydyti. Nulūžimo vietoj atsirado vadinamasis svyruojamasis sąnarys, kaulas su kaulu nebesijungė ir koja laisvai suposi. Dr. Affnaer iš nulūžimo vietos išėmė kaulo nuotrupas. De Rudder, valydamas žaizdą, sulenkdavo per tą vietą koją taip, kad išlįsdavo kaulai. Gydytojai ir kiti žmonės liudija, kad nelaimingasis tokioje padėtyje išbuvo iki 1875 m. balandžio mėn. 6 d. 1875 m. balandžio mėn. 7 d. de Rudder buvo nugabentas į Lurdo olą prie stebuklingojo Švč. P. Marijos paveikslo, kur, besimelsdamas į Mariją, netikėtai pasveiko – abu kaulai suaugo ir žaizdos užgijo. Gydytojas, kuris prieš kelias dienas matė žaizdą, dabar patvirtino, kad koja yra visai sveika; tą pat padarė ir kiti gydytojai. Po stebuklingo išgijimo de Rudder dar gyveno 23 metus. Mirė 1898 m. gegužės mėn. 22 d., turėdamas 75 metus. Sulūžimo vietą dar kartą tyrinėjo po jo mirties ir patvirtino tą, kas jam gyvam esant jau buvo konstatuota – stebuklingą išgijimą.