Pasakojimas apie Brazilijos kunigą misionierių, kuris vėlai naktį per audrą leidosi laiveliu per Amazonės upę pas mirštantįjį. Vilnia apvertė laivelį, bet jie įsikibo į medį. Po to, kai buvo išgelbėti, misionierius, kuriam buvo 35 metai, pastebėjo, kad jo plaukai per vieną naktį pražilo. Pasakojimas iliustruoja kunigo pasiaukojimą apaštalaujant ir patirtą baimę.

Vienas Brazilijos kunigas misionierius jau norėjo eiti pailsėti, kai kažkas pabeldė į duris, šaukdamas: „Tėve, tėve! Mūsų kaime miršta žmogus, kuris būtinai nori su tamsta pasikalbėti.“ Akimirksniu kunigas buvo pasirengęs kelionei. Naktis buvo tamsi, ir dūko didelis vėjas. Kaimas buvo už Amazonės upės. Po didelių lietų upė išsiliejo ir užsėmė visą apylinkę. Susisiekimas per upę buvo sustabdytas. Suradę laivelį, jie leidosi per šniokščiančią upę. Staiga vilnis atsimušė į laivelį ir jį apvertė. Jų laimei netoliese pasitaikė medis, į kurį jie tvirtai įsikabino. Tas medis buvo beveik be šaknų, todėl vilnys siūbavo jį į visas puses. Abu vyrai laikėsi tvirtai įsikabinę medžio. Baisus momentas! Jie žiūri į neramų vandenį ir giliai dūsauja. Vėtra palenkia medį, ir jie atsiduria po vandeniu. Jie visiškai permirko ir be galo sušalo. Tik štai jie pamatė laivelį. Netrukus nelaimingieji buvo išgelbėti. Kunigui misionieriui įžengus į laivelį, visi nusigando – per vieną naktį jo plaukai pražilo, nors jis teturėjo 35 metus amžiaus.