Aprašomas stebuklas Lurde, įvykęs per lietuvių rožančių 1930 m. Ekskursijos dalyvis stebėjo du sunkiai sergančius ligonius neštuvuose. Meldimosi metu moteris vienuose neštuvuose staiga atsisėdo, pradėjo kalbėti itališkai, jos veidas paraudonavo, akys atgijo. Slaugytojas patvirtino, kad ji septynerius metus buvo paralyžiuota ir nekalbėjo. Liudininkas patyrė gilų sukrėtimą ir karštai meldėsi.

1930 metų lietuvių ekskursiją į Eucharistinį Kongresą Kartagoje (Š. Afrikoje) gražiai aprašė V. Uždavinys savo knygoje „10,000 kilometrų“. 319 psl. randame aprašymą stebuklo, kurs įvyko Liurde per lietuvių rožančių gegužės mėn. 17 d. Štai ištrauka: „Prie pat mano sulenktų, klūpančio žmogaus, kojų padų priveža du lopšiu su dviem ligoniais… Viename lopšyje buvo vyras, kitame moteris. Abu gal vienodo amžiaus, gal 35–40 metų. Vyras buvo išvertęs dideles baisias akis ir smarkiai išsižiojęs. Akys, rodės, visai nemirksėjo, žiūrėjo kažin kur į vieną tašką, perkreiptos lūpos ir visas veidas mane baugino. Moteris buvo juoda, lyg žemė; jei jos akys būtų nemirksėjusios ir nesekusios Liurdo statulos, jei ji būtų užsimerkusi, aš būčiau sakęs, kad lopšyje guli lavonas. Ji buvo nepaprastai išsekusi, jokios gyvybės, jokios veido spalvos, jokio raudonumo veide ir lūpose. Gulėjo išsitempusi, išdžiūvusi, lyg lenta lopšin įmesta. Moteris buvo baisesnė už vyrą… Koks didelis vis dėlto žmonių naivumas – galvoju – kokie naivūs šių dviejų invalidų slaugytojai, jei jie dar tiki pagydysią savo ligonius… Vėl kartojau su visais „Šventa Marija, Dievo Motina…“ Tik ūmai sujudėjo prie mano padų lopšio ratelis, ir sukliko moteriškas, džiaugsmingas balsas. Lyg smailios ylos įdurtas atsisukau ir atsisukęs žiūrėti nebegalėjau… Nustebime suakmenėjau… Trapančios žemės gabalas, moteris buvo gyva… Ji atsisėdusi lopšyje kalbėjo itališkus žodžius, jos veidai buvo raudoni, akys gyvos, rankomis gaudė aplinką, vaikiškai siuntė Liurdo statulai oro bučkius, veržėsi iš lopšio išlipti, tik nustebęs, lyg sukvailėjęs, slaugytojas neleido iš lopšio išlipti… Stebuklas įvyko mano akyse. „Kas buvo tai moteriškei?“ paklausiau priėjęs slaugytoją vyrą… „Septynius metus paraližuota iš vietos nepajudėjo, septynius metus niekam žodžio nepratarė, o dabar juda ir kalba“, atsakė džiaugsmingai, bet labai rimtai vyras… Kur nuvežė stebuklingai pagijusią moterį…, nežinau, nes aš nesekiau, tik puoliau dabar prie grotos geležinės užtvaros, suspaudžiau tvirtai rankomis geležinius stiebus ir meldžiaus, meldžiaus karštai, taip karštai, kaip dar niekuomet nebuvau meldęsis…“