Vokietijos šiaurėje gyveno katalikų šeima toli nuo bažnyčios. Negalėdami kartu eiti į Sumą sekmadieniais, tėvai sugalvojo eiti pamainomis. Vienas išeidavo anksti ryte, kitas vėliau su kūdikiu. Vidury kelio susitikdavo, ir grįžtantis paimdavo kūdikį namo, o kitas spėdavo į Sumą. Taip, nors ir vargdami, jie neapleisdavo Mišių.

Vokietijos šiaurėje tarp protestantų gyveno gerų katalikų šeimelė – vyras, žmona ir jų mažas kūdikis. Bažnyčia buvo toli, ir jie negalėdavo kartu nuvykti į Sumą. Tada jie sugalvojo šitaip elgtis. Anksti rytą į bažnyčią išeidavo tėvas ar motina, o antras palikdavo namus saugoti. Po valandos kitos namie likusysis pasiimdavo kūdikį ir eidavo į bažnyčią. Tuo tarpu pusiaukelėje susitikdavo ir antrąjį grįžtantį iš miestelio, kuris paimdavo kūdikį ir parsinešdavo namo. O vėliau išėjęs paspėdavo dar į Sumą. Taip tie gerieji tėvai neapleisdavo šventadieniais šv. Mišių, nors ir daug pavargdavo.