Pasakojimas apie kunigą Faulhaberį, karo teismo pasmerktą mirti ir sušaudytą už tai, kad per išpažintį pasakęs, jog pabėgti iš karo tarnybos nėra nuodėmė (remiantis kareivio, kuris jį įskundė, melu). Vėliau kareivis prisipažino melavęs ir atgailavo visą amžių. Pasakojimas iliustruoja išpažinties paslapties laikymą.

1757 m. gruodžio 30 d. buvo karo teismo pasmerktas mirti ir sušaudytas kunigas Faulhaberis. Jį įskundė pabėgęs iš karo tarnybos kareivis. Girdi, kun. Faulhaberis per išpažintį pasakęs, kad tai ne nuodėmė. Tik vėliau tas kareivis prisipažino melavęs ir visą savo amžių atgailavo dėl savo bjauraus melo. Teisme negalėjo nieko sužinoti iš kun. Faulhaberio apie išpažinčių turinį.