Vargšė moteris savo kantrybe liudija Dievo artumą kenčiantiems.

Per brangmetį, vieną šaltą žiaurią žiemos dieną ateina į kaimą nepažįstama vargšė pavargėlė ir prašo gailingai išmaldos. Jos drabužiai buvo švarūs, bet labai apdriskę ir lopiniuoti. Galva buvo storai apsupta skepeta, nes pūtė smarkus vėjas ir pustė. Dešinėj rankoj laikė ilgą lazdą, kairėje nešė pintinėlę.

Daugelyje kiemų, kuriuos ji buvo aplankiusi, labai maža ji tegavo; kai kurie turtingesnieji prikalbėjo jai įvairių papeikimų ir nieko nedavė, tik vienas daržininkas įsišaukė į šiltą pirkią, ir šeimininkė davė jai didelę riekę gražaus ragaišio, kurį ką tik buvo išėmusi iš krosnies.

Dideliai žmonės nustebo, kai ateinančią dieną visai netikėtai tapo pakviesti į pilį vakarienės visi tie, kur nepažįstamoji pavargėlė buvo elgetauti. Įėję valgomojon salėn, išvydo mažutį stalelį, pilną prikrautą gardžiausių valgymų, ir antrą didžiulį stalą su daugybe lėkščių, kuriose buvo padėta tai po gabalėlį supelijusios duonos, tai po porą bulvelių ar po sėlenų žiupsnelį, kitose ir visai nieko nebuvo.

Pilies ponia tarė: „Tai aš buvau persirengusi tąja pavargėle, kuri pas jus buvo, ir tuo būdu norėjau išmėginti jūsų dosnumą dabartiniais laikais, kuomet pavargėliams tenka tiek vargo kęsti. Štai šitie du beturčiai žmonės vaišino mane, kiek galėjo, todėl dabar jie valgys drauge su manim, ir aš jiems kasmet duosiu piniginę pašalpą. Visi kiti pasitenkinsite tomis dovanomis, kurias man davėte ir kurias čia matote lėkštėse. Be to, atminkite, jog ir aname pasauly turės sykį panašiai atsitikti, kaip ir štai dabar“.

Aprašytasai atsitikimas buvo Anglijoj, o toji ponia vadinosi ledi Greyienė.