Jaunasis Jonas Bosko, patyręs nelaimę (krisdamas iš medžio) ir praradęs mylimą paukštelį, suprato per daug prisirišęs prie materialių dalykų ir pasiryžo daugiau nebeatiduoti širdies pasaulio mažmožiams.

Pal. kun. Don Bosko iš mažens labai norėjo mokytis. Kadangi jis buvo kilęs iš neturtingos šeimynos, tai per vasarą ganydavo, o per žiemą mokėsi. Kartą ganydamas Jonukas įsigeidė išdraskyti šarkų lizdą. Įlipo į medį, susikrovė į kepurę paukščiukus ir leidžiasi žemyn. Kažkaip pasviręs, griebė už šakos, bet pataikė nudžiuvusią ir triokšt su visa šaka nudribo galva žemyn. Valandą be žado išgulėjo, paskum šiaip taip pargrįžo namo, bet tuojau turėjo gulti į lovą ir tris mėnesius iš jos nekėlė. Kitą kartą Jonukas susigavo šnekutį, uždarė jį į narvelį ir išmokė jį visaip švilpauti ir kelis žodžius ištarti. Tas paukštelis pasidarė brangiausias jo turtas. Kur bebuvęs, žiūrėk – jau ir prie narvelio. Ir dirbdamas, rodės, apie nieką kita ir nemąstydavo. Nelaimei, parbėga vieną dieną iš darbo namo, ogi žiūri – narvelis sulaužytas, šnekutis nebegyvas ir perpus apkramtytas. Jonukas verkė, raudojo per kelias dienas. Niekas negalėjo jo nuraminti. Pagaliau jis pats ėmė mąstyti apie savo elgesį su paukšteliais ir apie savo pastarojo skausmo priežastį. Suprato, kad jo negerai pasielgta, per daug prisirišant prie neprotingų Dievo kūrinėlių. Kaip daug patyręs vyras, pasiryžo daugiau neatiduoti savo širdies pasaulio mažmožiams.