Kasdienis paukščių gyvenimas moko pasitikėti Dievo Apvaizda.

Viename kaime buvo daug vaisinių sodų, ir iš tolo jis atrodė kaip koksai miškas. Pavasarį, žydint medžiams, visur kuo gardžiausiai kvepėjo ir buvo labai ramu; rudenį nuo obuolių, kriaušių ir slyvų net šakos linko.

Medžiuose bei erškėtynuose pilna buvo paukščių, kurių gražūs giedojimai linksmino širdį. Tėvai ne sykį draudė savo vaikus kalbėdami: „Neskriauskite, susimildami paukštelių ir nelieskite jų gūžtų, nes tuo užrūstintumėte geriausį Dievą, kuris žiuri pievas ir maitina paukščius. Mums pasidžiaugti davė Dievas gėlėms gražiausias spalvas bei gardžiausį kvapsnį, o paukščiams malonius balselius“.

Atsirado tačiau ištvirkėlių vaikų, kurie ėmė išiminėti ir draskyti gūžtas. Išbaidyti paukšteliai išskrido iš tos apylinkės toliau. Soduose ir laukuose nustojo skambėję paukštelių balsai. Visur buvo tylu ir liūdna.

Nedori ištvirkėlių vaikų darbai turėjo dar ir kitokių liūdnesnių pasekmių. Priviso neregėta daugybė kenksmingų vikšrų, kuriuos paprastai surankiojo paukščiai, ir nugraužė lapus bei žiedus. Medžiai stovėjo pliki, kaip viduržiemį, ir pasileidėliai vaikai neturėjo nė vieno obuolio valgyti, nors kitais metais visokių vaisių būdavo didelė daugybė.