Katalikų kunigas kalbėjosi su protestantu, neigiančiu Tradicijų reikalingumą ir teigiančiu, kad visas Apreiškimas yra Biblijoje. Kunigas paklausė, iš kur protestantas žino, kad Biblija yra dieviškos kilmės, o ne paprastos pasakos. Protestantas atsakė, kad tai žino iš tėvų ir senelių, taip pripažindamas Tradicijos svarbą.

Vienas katalikų dvasiškis nuėjo pas protestantą, kuris tuojau ėmėsi įrodinėti, kad Padavimai esą nereikalingi, nes visas Apreiškimas surašytas Šv. Rašte, arba Biblijoje. Kunigas paklausė protestanto kalbos ir paprašė duoti jam Bibliją. Protestantas surado didelę Bibliją, kurią kunigas pavartė pavartė ir grąžino, tardamas: „Aš noriu paskaityti iš tikrojo Šv. Rašto, o ne iš šios pasakų knygos“. — „Kaip tai! Ši knyga yra visų knygų knyga, nes joje surašytas Senojo ir Naujojo Įstatymo mokslas“. — „O iš kur pats žinai, kad čia tikrai dieviškas mokslas, o ne senų laikų pasakos, surinktos Palestinoje, Romoje, Paryžiuje ar kur kitur?“ — „Iš kur aš tai žinau? O gi iš savo tėvų ir senelių, kurie jau nuo senų senovės šią knygą laiko dieviškos kilmės knyga.“ Kunigas maloniai šypterėjo ir ramiai atsakė: „Na, dabar jau pats, tur būt, pripažinsi, kad ir Padavimai būtini kiekvienam tikinčiajam. Kitaip argi protestantai žinotų, kad jų Biblija yra Dievo apreikštojo mokslo knyga.“