Pasakojimas apie penkerių metų berniuką Ričardą, kuris, pamatęs bažnyčioje Švč. Sakramentą, naktį atsinešė kėdę, užlipo ant altoriaus laiptų ir beldė į tabernakulį, prašydamas Jėzaus padaryti jį kunigu. Jis troško nešioti Jėzų ant rankų ir Jį bučiuoti. Pasakojimas iliustruoja vaikų gilų tikėjimą ir troškimą tarnauti Dievui per kunigystę.

Vienas vaikiukas taip prašė Jėzų priimti jį į savo kunigus. „Bet, Močiute, ar Jėzus tikrai yra ten už tų paauksuotų durelių? Ar Jis niekada iš ten nepasišalina? Ar Jis nepavargsta? Ar Jo nepavargina alkis ar miegas? Ir kaip Jis ten atėjo?“ Dabar didelės, klausiančios vaiko akys žiūrėjo į motiną, lyg susirūpinusios, kad Jėzaus istorija tabernakulyje nepasirodytų netikra. „Močiute, kaipgi Jis ten atėjo?“ Motina nusišypsojo tyliu džiaugsmu, matydama, kaip giliai jos žodžiai įsmigo į penkerių metų vaiko širdį; ir ji paėmė jį ant savo rankų, atsisėdo prieš savo namų koplyčios Altorių (Anglijoje neretai pasitaiko turtingų namų, kurie turi savo koplyčias) ir išaiškino jam šventos Aukos paslaptis ir J. Kristaus buvimo Švč. Sakramente stebuklą. Vaikas klausėsi su dideliu susidomėjimu, kaip motina pasakojo jam apie vyrus, kuriuos Dievas išrinko sau kunigais, apie valdžią, kurią Jis jiems, ir tik jiems vieniems, suteikė. Kunigas pakviečia didįjį Dievą iš dangaus ant žemės, kad Jis su mumis gyventų. Mirusias sielas Jis prikelia gyventi ir valo jas nuo kiekvienos nuodėmės. Sudužusioms sieloms jis grąžina ramybę ir laimę. Mišiose Jis pakeičia duoną ir vyną į gyvą Jėzaus Kristaus Kūną ir Jo brangiausiąjį Kraują; jis nešioja Išganytoją ant savo rankų ir duoda Jį žmonėms kaip gyvybės maistą… Vėlai vakare ėjo motina pro koplyčią. Durys buvo pusiau atviros, ir ji, pažvelgusi į vidų, pamatė savo mažytį bestovintį ant Altoriaus laiptų; jis tiesė į tabernakulį savo putlias rankutes ir tyliai šnibždėjo: „Jėzau, ar Tu esi čia? Močiutė taip sako; bet, Jėzau, ar tai tikra tiesa?“ Motina stovėjo su plakančia širdimi ir nesijudino, lyg pastirusi; ji tik matė, kaip jos mažasis Ričardas atsinešė kėdę ir lipo ant Altoriaus. „Jis, turbūt, miega“, kalbėjo vaikas, „aš Jį pažadinsiu.“ Dunkst! dunkst! dunkst! į tabernakulio dureles. Vaikelis sustojo ir pasilenkęs pirmyn laukė atsakymo. Dunkst! dunkst! „O Jėzau!“ pravirko jis skaudžiai apsivylęs, „man taip skaudu, kad Tu miegi. Aš norėjau Tave prašyti, kad Tu padarytum mane savo šventu kunigu. Aš taip norėčiau būti kunigas, galėti Tave nešioti ant rankų ir Tave, kiek galima, dažniausiai bučiuoti. Labą naktį, mielas Jėzau. Rytoj, kai tik Tu atbusi, aš vėl ateisiu. Aš taip labai noriu Tavo šventas kunigas būti…“