Mokyklos kapelionas paklausė blogiausiai besimokantį vaiką, kiek yra dievų, ir šis atsakė, kad nėra. Kapelionas paprašė geriausią mokinį atsakyti, ir šis patvirtino Dievo buvimą. Kapelionas pabrėžė, kad Dievą neigia tik neprotingi, taip sugėdindamas netikintį vaiką.

Vienoje mokykloje per tikybos pamoką kapelionas paklausė netikinčių tėvų vaiką, kiek yra dievų? (Tas vaikas turėjo iš visų dalykų blogiausius pažymius). Paklaustasis atsistojo ir tarė: „Nėra jokio Dievo! Ir mano tėvas taip sako.“ Kapelionas suspausta širdimi kreipiasi į Šv. Dvasią, prašydamas sau proto apšvietimo, kad galėtų išmintingai pasielgti su netikinčiu vaiku. Ūmai jam kilo mintis paklausti gabų vaiką apie tą patį dalyką. Paklaustas geriausias klasėje mokinys atsakė: „Be jokios abejonės yra gerasis Dievas“. Tada kapelionas kreipiasi į visą klasę: „Matote, vaikučiai, gabiausias jūsų draugas nesvyruodamas pasakė: Yra Dievas! Dievą neigia tik blogiausius pažymius turįs mokinys. Taigi dabar jūs, vaikučiai, aiškiai matote, kaip teisingai pasakyta Šv. Rašte: Paikasis sako savo širdyje: nėra Dievo“ (Ps 13, 1). Visoje klasėje matėsi didžiausias pritarimas kapelionui. Tariamasis netikintis vaikas labai paraudo. Nuo to laiko tasai vaikas nebedrįsdavo taip akiplėšiškai atsiliepti klasėje per pamokas.