Pasakojama apie didžius mokslininkus ir išradėjus, tokius kaip Niutonas, Vatas, Rentgenas, Galilėjus, Brownas, Brunelis, kurie pamatė kasdienius reiškinius, bet, kitaip nei kiti, juos tyrinėdami sukūrė svarbius atradimus ir išradimus. Tai parodo išminties ir atidumo svarbą.

Argi tik vienas prieš Niutoną matė krintantį obuolį? O vis dėlto tik jis pirmas taip giliai į šį dalyką įžvelgė, jog iš to net sukūrė gravitacijos teoriją. Ne vienas taip pat matė, kaip garas kilnojo verdančio puodo dangtelį. O tik Vatas mokėjo tai panaudoti garo mašinai padaryti. Kartą Rentgenas savo aparate rado sugadintą fotografijos stiklą. Manai, jis jį išmetė? Ne! Jis pradėjo tyrinėti, kuo būdu šviesa galėjo prieiti prie aklinai uždaryto stiklo. Ir jis atrado rentgeno spindulius, einančius net per nepermatomus daiktus. Panašiai ir Galilėjus atrado ir švytuoklės dėsnius. Pizos katedroj zakristijonas pylė kartą aliejų į lemputę, kybančią prieš Šv. Sakramentą ant labai ilgos vielos, pririštos pačioje skliautų palubėje. Kas žino, kiek šimtų metų tą ne vienas matydavo, bet tik žvali Galilėjaus akis pastebėjo, kaip sujudinta lemputė taisyklingai švytuoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Šį pastebėjimą jis ilgai svarstė ir po penkių dešimčių vargingo darbo metų jis atrado švytuoklės dėsnius, pagerino ir pačią švytuoklę, kuri taip labai buvo reikalinga matuoti laikui ir daryti astronominiams apskaičiavimams. Kapitonas Brownas, turėdamas pastatyti per Tweedos upę tiltą, ilgai galvojo, kaip čia padarius, kad tiltas pigiau kainuotų. Kartą bevaikščiodamas, jis pastebėjo padžiautus verpalus, kurie buvo nutiesti nuo vieno krūmo ant kito. „Puiku! Jau suradau! Ar negalima būtų iš geležinių strypų ir grandinių pastatyti tokį tiltą?“ Ir greit po to jis pastatė pirmą kabantį tiltą. Inžinierius Brunelis pamatė kartą, kaip vienas vabaliukas gręžė laivo sieną pirmiau į vieną pusę, paskui į kitą, pasidarydamas tuo būdu atsarginį išėjimą. Šį faktą Brunelis pritaikė dviaukščiams požemio tuneliams statyti.