Pasakojimas apie vienuolį Bernardą, kuris skelbė krikščionybę Pamario stabmeldžiams, bet jie jo neklausė, sakydami, kad Dievas negalėjo pasirinkti tokio vargingo pasiuntinio. Vyskupas Otonas, sužinojęs tai, nuvyko į tą kraštą su palydovais ir iškilmingai pasipuošęs. Gyventojai klausė jo mokslo ir priėmė krikščionybę. Pasakojimas iliustruoja, kad išorinis kunigų pasirodymas gali padėti sieloms rasti kelią pas Dievą.

Pamario (Pomeranijos) gyventojai dar tebebuvo stabmeldžiai, nors jau visos aplinkinės tautos seniai buvo priėmusios krikščionystę. Tenai nuėjo vienuolis iš Ispanijos, vardu Bernardas, ir skelbė tai tautai krikščionybę. Bet toji tauta į jį nekreipė dėmesio. Jie kalbėjo, kad krikščionių Dievas, jei Jis tikrai dangaus ir žemės Viešpats, negalėjo išsirinkti tokio vargingo pasiuntinio. Nusiminęs dėl savo nepasisekimo, Bernardas paliko tą tautą ir nuėjo pas Bambergo vyskupą Otoną, kuriam papasakojo, ką jis patyręs. Tada pats vyskupas nutarė vykti į tą kraštą. Jisai tenai nuėjo su daugybe savo palydovų ir iškilmingai pasipuošęs savo vyskupiškais rūbais. To krašto gyventojai klausė jo skelbiamojo mokslo, ir netrukus visas tas kraštas priėmė krikščionystę. Šv. Otonas laikomas tos tautos apaštalu. — Taigi ir išorinis iškilmingas kunigų pasirodymas gali patarnauti geram tikslui, sieloms vesti prie Dievo.