Pasakojimas apie socialisto ministro Žano Žoreso dukterį Paryžiuje, kuri, pamačiusi pakelėje sudaužytą kryžių, surinko jo daleles ir įdėjo atgal į koplytėlę. Tai paskatino ją priimti katalikų tikėjimą ir įstoti į vienuolyną, nepaisant tėvo nuostabos. Pasakojimas iliustruoja pagarbos kryžiui svarbą ir netikėtą atsivertimą. Taip pat minimas šv. Benediktas, kuris nieko nepradėdavo be kryžiaus ženklo ir juo apsisaugojo nuo nuodų.

Pradžioje Didžiojo karo Paryžiuje mirė žinomas socialistas ir laisvamanis ministras Žanas Žoresas. Bet jo duktelė nuo pat jaunystės pamilo Kristų ir apleido šį pasaulį, įstodama į vienuolyną. Mat vieną kartą ta mergaitė su kitomis savo draugėmis ėjo į kaimą. Pakelėje stovėjo koplytėlė, iš kurios nišos buvo išimtas kryžius ir sudaužytas į šalia stovintį akmenį. Mergaitė tai pastebėjusi, surinko kryžiaus daleles, sudėjo jas į krūvą ir vėl įkėlė į koplytėlę. Draugės, vietoje jai padėti, ją pajuokė. Po kelių dienų Žoreso duktė pajuto savo širdyje didelį norą pasiaukoti Kristui ir priimti Katalikų tikėjimą. Nors tėvas, apie tai užgirdęs, labai nustebo, bet mergaitė savo pasiryžimą greit įvykdė. — Šv. Benediktas, kaip sako Šv. Tėvas Grigalius Didysis, nieko nepradėdavęs be kryžiaus ženklo. Kartą jo priešai padavę jam taurę vyno, į kurį buvo įdėta nuodų. Savo įpročiu šv. Benediktas taurę peržegnojęs, ir ji tuojau suskilusi, o vynas su nuodais išsilieję. Taip šventasis išlikęs gyvas ir dar su didesniu uolumu visur ir visada ėmęs vartoti kryžiaus ženklą.